šlikas

1 šlìkas (nlt.) sm. (4) NdŽ 1. J.Jabl, Š, L, Rtr, BŽ137,518, DŽ, KŽ maža senoviška, ppr. žydų nešiojama kepuraitė be snapelio. 2. J, L, J.Jabl, Mrj, Snt, Br vyriška kepurė: Vyriškis šlìkas LKKXV279(Zt). Ausinis šlìkas LKKXV280(Zt). Meškenos šlìkas KŽ. Eina užsimaukšlinęs šlìką Šil. Apsėdo stalas jaunų svetelių, apkabinėjo sienas šlikelių LMD. Šliuksi vyžos už kulnų, o šlikùtis už ausų JD548. ^ Bernas bernu ir liks, bile šlìką turi Alvt. ║ Gl prasta, nudėvėta kepurė: Jo kepurė suvisu niekai – tikras šlikas Tat. Pakelk šlìką – karvė šika (juok.) Nm. 3. tokia jaunamartei dedama kepuraitė, muturas: Šlìkas yra tai kepuraitė, išsiūta su cidabru ir su auksu JR104. Svočia uždeda ant čepčiaus šlìką, arba muturą, ar gobtūrą JV656(pastaba).